Derinimas 4.1

Gvidas atsisakęs chebros tolesnės pagalbos pakeitė požiūrį į savo svajonę – užuot malšinęs dvasišką geismą ieškodamas pašalinių pritarimo, jis nutarė iš pradžių racionaliai patenkinti savo intymius siekius, o tik vėliau pasidalinti sėkme su kitais.

Ilgą laiką prabuvęs dirbtiniame pasaulyje, jis panoro susigrąžinti realybės jausmą ir savo nulinį tašką. Nusileidęs į senai lankytą butą ir nedrąsiai atvėręs duris, Gvidas neteko amo: jo žmona (vardu Sonata) plika plikutėlė tingiai išsitiesusi ant aksominės kušetės, lėtai čiulpė išlydytame šokolade įmerktas prisirpusias braškes. Mieguista Andrea Bocelli muzika ir kerinčiai švelni lango šviesa suteikė Sonatos putliems apvalumams nepaprasto grožio atspalvių. Pagaliau - gyvas šedevras! Kaifuodamas Gvidas pasijuto lyg išvydęs Renoir‘ą. Kaip jis galėjo pražiopsoti! Juk tai visą laiką buvo čia! Tik reikėjo žinoti kaip atpažinti ir kaip paruošti tapybai.

Geidulingo šokoladinių braškių skonio apsvaiginta Sonata atleido Gvidui visas praeities išdaigas ir sutiko tapti jo gyvu modeliu. Gvidas dabar žinojo kaip ir kada patenkinti savo esminius poreikius. Šį kartą neprireiks chebros pagalbos – paveikslas atiteks jam ir Sonatai.

Po viso šito girdėjau, kad Garsė atsidūrė viename nusivylusių (neįšventintų) „HiEnderių“ klube, kuriame sėkmingai darbuojasi iki šiol.

Gvidas dar tebetapo savo šedevrą ir džiaugiasi gyvenimu.

O chebra? Dar tebelaukia kvietimo.

KOLONĖLIŲ DERINIMAS - Prieš tyrinėjant kolonėlių įtaką sistemoje primenu, kad svarbiausias derinimo veiksnys visuomet bus teisingas klausymas, o ne emocinė ar piniginė įtaiga. Jeigu poliškumo klausymas ir atpažinimas dar nėra aiškiai įsitvirtinęs jūsų protingose ausyse, patikimas tolesnis derinimas bus neįmanomas – sunku bus išbristi iš „kompensacinių klaidų“ liūno ir nuolatinio nepasitenkinimo sistemos garsu.

Kolonėlės yra sistemos gerklė, balsas, o kambarys - to balso pasyvus bet galingas modifikatorius. Pagal muzikinio signalo pažeidžiamumą, kolonėlių ir kambario kombinacija pirmauja visoje garso atkūrimo grandinėje.

Elektroninių komponentų iškraipymus matuojame 0,00 % tikslumu, o kolonėlių - pilnais procentais. Užtai kokybiškesnės, su kambariu suderintos kolonėlės dramatiškiau pagerina garsą negu kiti komponentai.

Kolonėlėms atitenka bene sunkiausias visos garso atkūrimo grandies darbas. Du dvimačiai signalai virsta trimačiu akustiniu paveikslu! Daugybė skirtingų garsų, kurie turi skambėti tikroviškai ir tuo pačiu laiku. Mažos dėžės turi paleisti pilno orkestro nuo 1,5 cm iki 12 m ilgio bangas, nuo šlamančių lapų tylos iki kartais grindis drebinančio galingumo. Ir visa tai, be pastebimų iškraipymų.

Kolonėlės tampa dažniausiomis, gero potencialo sistemos aukomis: nevykusiai suporintos su netinkamu ir neteisingai suderintu stiprintuvu ar kabeliais ir pastatytos nepalankioje kambario vietoje, jos neturi jokių šansu parodyti savo tikrąjį balsą – nepatyręs audiofilas yra linkęs kaltinti ir keisti jas pirmiau negu kitus komponentus.

Reikia suprasti, kad mes niekuomet negirdime kolonėlių absoliutaus „tikro“ garso, o visuomet girdime tų kolonėlių ir kitų komponentų kolektyvinį mėginimą atkurti nežinomos kokybės įvadinį signalą kambaryje, kuriame sukelta garso banga dar papildomai modifikuoja pirminę įrašo intenciją.

Kolonėlių tarpusavio ir su kambariu sąveika lemia reikšmingiausius garsinius nukrypimus nuo įrašo turinio. Visos pagrindinės gyvo garso atkūrimo savybės (harm. strukt., dinamika, erdvė) gali būti visai sužlugdytos dėl netinkamo kolonėlių išdėstymo kambaryje! Jūsų brangus „Hi Endas“ tampa akustiškai neįgalus!

KOLONĖLĖS ir KLAUSYTOJAS - Kolonėlių optimalus išdėstymas yra tas, kai klausytojas girdi dviejų atskirų muzikinių signalų susivienijimą į vieną tikrovišką garsinę ir dinaminę hologramą.

Toks išdėstymas daugiausia priklauso nuo kolonėlių konstrukcijos ir jų garso sklidimo savybių. Pvz.: Klausytojo vieta turi būti tokiame nuotolyje, kad trijų, fiziškai atskirtų garsiakalbių bangos tinkamai integruotųsi į vieną, solidų vaizdą. Kartais net reikia pakreipti visą kolonėlę link klausytojo arba pakeisti klausymo aukštį, kad integracija įvyktų (kitaip dažnių suvokimas bus iškraipytas).

Atstumas tarp kolonėlių turi būti toks, kad klausytojas girdėtų pilną, ne per tirštą ar per skystą (ypač viduryje) muzikinę erdvę.

Kolonėlių kryptis irgi įtakoja bangų integraciją ir tonalinį balansą – daugiau pasukus link klausytojo kolonėlės paryškins aukštesnius dažnius. Maži judesiai gali duoti didelį efektą.

Klausytojas turi būti lygiašonio trikampio (dvi kolonėlės ir klausytojas) sankirtoje, jeigu jis nori patirti tikresnį erdvės ir dinamikos trimatumą.

Akustinė holograma susiformuoja mūsų vaizduotėje tuomet, kada klausos aparatas apdoroja visus sąmoningus ir nesąmoningus garsinius signalus, o protas sprendžia ir pripažįsta tinkamą garso kryptį, nuotolį ir apimtį pagal kartais labai mažus garso bangos laiko ir galingumo pasiekiančius abi ausis, skirtumus.

Jeigu klausytojas nėra horizontaliame ir vertikaliame kolonėlių akustiniame centre, jis gali iš viso negirdėti tų dažnių, kurių laiko ir galingumo skirtumai formuoja muzikinį vaizdą ir atitinkamai gali prarasti dalį garso harmoninės struktūros ir dinamikos suvokimo.

Štai kodėl: Obertonai ir kiti, dažnai silpnesni garsai, išryškina instrumento garso unikalumą, erdvės ir dinamikos trimatumą. Iš „Ar Tu Gyvas“ serijos žinome, kad žmogaus balso svarbiausi obertonai yra tarp 800 Hz ir 3000 Hz, o skirtingos gamybos instrumentų atpažinimas reikalauja daug platesnio dažnių diapazono. Prisiminkime, bosinio būgno obertonai siekia 50 kHz. Erdvės ir dinamikos subtiliai girdimi signalai (tarkim virš 4 kHz) stipriai įtakoja sistemos garso kokybę. Be tų dažnių pianino kairės rankos arba būgnų smūgiai suminkštėja ir be jų būtų sunku atpažinti Guarnieri‘o smuiko skambesio spalvas nuo Stradivari‘aus.

Dabar pažvelkime kas atsitinka, kai nukrypstame nuo akustinio kolonėlių centro.

Pirma figūra vaizduoja dvejas kolonėles 250 cm viena nuo kitos. Klausytojas yra 350 cm lygiašonio trikampio sankirtoje (fig 1A). Vieno dažnio signalas pasiųstas tuo pačiu laiku per abejas kolonėles, pasieks klausytoją tuo pačiu metu (fig 1B). Klausytojas girdės pilną solidų garsą. Jeigu klausytojas pasitraukia 10 cm į kairę, tada dešinysis trikampio šonas tampa 354 cm, o kairysis 347 cm (fig 2A). Kairės kolonėlės pasiųstas signalas pasieks klausytoją 7 cm ankščiau negu dešiniosios. Tai reiškia, kad 2500 Hz banga bus faktiškai anuliuota klausytojo vietoje, o kaimyninių dažnių bangos patirs atitinkamą laipsnišką degradavimą.

Pradinė akustinė matematika: garso greitį, 34400 cm per sek., daliname iš 14 cm ir gauname 2500 daž. per sek. (2500 Hz bangos ilgis yra 14 cm). 7 cm yra pusė bangos, kuri pasiekia klausytoją atvirkštinėje fazėje užtai, kad vėluoja. Vienos bangos (+) suryja kitos kolonėlės identiškos bangos (-)! (fig 2B). Klausytojui 2500 Hz tonas ar obertonas (ir jų artimi giminaičiai) neegzistuos arba bus iškraipyti muzikos eigoje. Muzika, erdvė, dinamika bus skylėta arba nepilna.

Šį fenomeną galime patirti (patikrinti) su Stereophile CD 2, 15-tu takeliu. Čia, kiekviena kolonėlė pateikia identišką monofoninį „pink noise“ (tolygaus galingumo visų dažnių mišinys) signalą. Akustiniame centre sėdinčio klausytojo ausyse, šie du atskiri garsai tampa vienu, centriniu, monofoniniškai solidžiu garsu (taip kaip senieji įrašai). Kita vertus, klausytojas judindamas galvą į kairę ar į dešinę, aukštyn ar žemyn girdės žymius tonalinio balanso ir garso centro pakitimus, kurie liudys klausymo vietos pasirinkimo svarbą.

Dabar įsivaizduokite kas atsitiks, kai klausytojo ir kolonėlių nestabilius santykius dar daugiau sujauks kambario multi-atsispindėjimai!

Kitą kartą. Klausytojas ir kolonėlės ir kambarys.

Iki geresnio garso. Algirdas.

B.A: Įsidėmėkite kokį vyną geria tas audiofilas, kuris atsistojęs ir iš pašonės bando suprasti super- brangios ir ultra-preciziškos sistemos garso kokybę. :)