Ar tu gyvas 1

Kadaise bliovė karvė. Jos balsas, nesuvaržytoje, natūralioje akustikoje skambėjo erdvus, pilnas, vientisas, balansuotas, energingas, harmoningas, muzikalus, spalvingas, gražus, išskirtinis, galingas, tinkamas, reikšmingas - gyvas. Šeimininkai pastebėjo, kad karvės balso dinamiškumas, tonas ir išraiška, veikė jų pačių emocijas ir net sveikatą.

Paprasčiausia, šitie žmonės pajuto tam tikrų hormonų išsiskyrimo padarinius: kai karvė liūdnai bliaudavo, jiems irgi buvo liūdna. Jeigu išgirsdavo skausmingą karvės balsą, jiems irgi buvo skaudu. Jeigu girdėdavo energingą gyvūno balsą, jie netrukus prisisemdavo tos energijos. Karvės ramus bliovimas juos ramindavo.

Netrukus, išmoningi žmonės ėmėsi imituoti ir garbinti karvės ir kitus garsus. Atitinkamose apeigose, jie tikėjosi paveikti dalyvių emocijas ir sveikatą. Jiems dažnai pavykdavo pasiekti nepaprastas, dvasiškas ir fizines būsenas, kurias panaudodavo gydymui, šventėms, arba bausmėms ir karui.

Na, kadangi atlikėjų balsai greitai pavargdavo, žmonės įsigudrino išrasti ragą, saksofoną, valtorną, tromboną, kurie taip įtikinamai imituodavo tam tikrus karvės balso niuansus, kad jie sugebėdavo paveikti klausytojus taip, kaip tikra karvė! Kaip žinome, žmonės pavadino šį padarinį: „muzika“.

Šios naujienos žaibiškai paplito po visą pasaulį. Atsirado vis daugiau ir daugiau instrumentų ir kompozicijų, kurių vienintelis tikslas buvo išspausti ko daugiau hormonų iš nerimaujančių klausytojų.

Greitai, gyvai muzikuojančių paklausa viršijo pasiūlą. Natūralu, kad žmonėms prireikė išrasti muzikos garsų įrašymo, laikymo ir atkūrimo priemones.

Deja, klausytojai nebuvo visai patenkinti pradiniais rezultatais: „karvės sodrus balsas skamba dirbtinai, visai ne kaip gyvas“, arba, „aparatūros karvė daugiau manęs negaivina, o tiesiog kankina“, ir „su šia aparatūra, visos karvės (mylimos ir ne mylimos) skamba taip pat“ ir pan.

Šitokios priešingybės, suskaldė gyvo garso pasekėjus į dvi didžiąsias religijas: ta, kuri išpažino tiktai gyvos karvės balsą ir tik gyvos muzikos koncertą kaip vienintelį vertą pajusti ir garbinti ir „HiEnd“, kuri fanatiškai tikino nevilties apimtus tikinčiuosius, kad pakaks ir dirbtinės karvės garsų. Bet vis dėl to, pastarieji pripažino būtinybę ištirti ir detalizuoti gyvo garso savybes, kad įrašai ir aparatūra galėtų jas deramai atkurti, klausytojai vėl pajustų malonumo hormonų palaimą. Kitaip, jų religija žlugs.

Na, kaip žinom, “HiEnd“ religija nežlugo. Bet, kadangi „HiEnderiai“ susigrupavo į „gražaus garso“ ir „teisingo garso“ sektas, pats svarbiausias klausimas ar „geras garsas“ yra „tikras garsas“, išlieka aistringai neatsakytas.

Sprendžiant pagal naujausių šiuolaikinių „HiEndo“ garso sistemų pasiekimus ir tendencijas, atrodo, kad sektos suartėjo. Tikinčiųjų išsvajotas išganymas tapo tikra muzikinė galimybė!

Jaunystę praleidau tarp daug karvių, dėl to manau, kad suprantu abiejų pusių pageidavimus. Kaip čia bebūtų, bandysiu apibudinti tas gyvo garso savybes, kurios vienaip ar kitaip suartina karvių gerbėjus su melomanais. Ką dabar pristatysiu, tai tik atspindės mano nuomonę. Jūsų supratimas ir patirtis gali skirtis.

Vėliau diskutuosim šių minčių sąsają su garso sistemos derinimu, kuri, tikiuosi, jums padės eksperimentuoti ir įgyvendinti jūsų muzikinius poreikius ir išplėsti jūsų sistemos galimybes.

GYVAS GARSAS

ERDVĖ. Tai yra akustinės erdvės trimatė sąvoka. Ji priklauso nuo garsų, kurie mums leidžia suprasti patalpos skambesį ir matmenis, muzikinių instrumentų trimatę vietą toje patalpoje, pačių instrumentų trimatę garso formą.

Tai gali būti pati svarbiausia gyvo garso charakteristika, nes protui yra sunkiau papildyti erdvės sąvoka nei kitų gyvo garso savybių trūkumus.

Įsivaizduokim, nedideliame klube, priekyje stovinčios dainininkės apčiuoptinas apvalus balsas, lengvai pripildo 3m. lubų patalpą. Už jos, kairėje pusėje 2m. nuo sienos, skamba fortepijonas. Savo tyliu bet didingu garsu formuoja patalpos muzikinį foną. Jos dešinėje, pora žingsnių atgal, sodrus ir fokusuotas alto saksofonas šnekučiuojasi su dainininke. Užpakalyje jo, išsirikiavę prie sienos, „šepečiuoja“ būgnai. Šioje terpėje, skirtingų garsų aukštis ir gylis atitinka vizualinį vaizdą. Instrumentų ir dainininkės garsai intymiai santykiauja, bet nesimaišo vienas su kitu. Tarp jų - permatomas oras. Muzika gyvuoja akustinėje hologramoje. Viskas vyksta dviejų veikiančių ausų dėka.

Šitoje garso gyvumo sąvokoje prieštaraujantys padariniai būtų: didžiuliai balso ir instrumentų dvimačiai garsai, plaukiojantys ore (kaip plokšti vaiduokliai), užėję vienas ant kito tirštoje terpėje ir be natūralios akustikos, skaidrumo ar gilumos. Akustinis vaizdas (užsimerkusiems) nėra įtikinantis. Garsai egzistuoja tarsi, virtualinėje (fazinėje) terpėje, ne savo vietoje ir ne savu dydžiu. Neretai tokia prezentacija, girdisi „gerai“ ir viena ausimi, todėl, kad „erdvė“ yra sulipdyta iš kelių įmaišytu dvimačių garsų.

Netenkinantis pradinis monofoninis garsas, (vieno mikrofono, vieno garsiakalbio, vienos ausies girdimumo lygmuo) išaugo į stereofoninį (visko minimaliai po du). Priežastis paprasta: žmonių klausos aparatūra matuoja garsinius atstumus dviem ausim ir dviem būdais. Vienas yra garsų stiprumo skirtumai, o kitas, garsų atvykimo laiko skirtumai (ir jų kombinacijos).

Tarkim, jeigu jūs sėdite tame pačiame atstume nuo kolonėlių, tada tokio pačio stiprumo balsas, perduotas per kiekvieną kolonėlę, jums pasirodys pačiame viduryje. Jeigu kairės kolonėlės signalas truputi padidės, tai balsas jums pasitrauks truputi į kairę. Arba, jeigu jūs sėdite truputį į kairę nuo kolonėlių vidurio (arčiau kairės kolonėlės), tai kairysis signalas pasieks jūsų ausis greičiau negu dešinysis, jums atrodys, kad balsas pasitraukė į kairę (akustinė fazė). Jeigu kairės kolonėlės signalas buvo paleistas ankščiau negu dešinysis, tai irgi pasieks jūsų ausis ankščiau negu dešinysis ir balsas taip pat pasitrauks į kairę (elektroninė fazė). Panašūs efektai nutinka ir su garso gilumos sąvoka.

Jeigu abidvi ausys negirdi tų skirtumų, arba juos girdi skirtingai negu yra, tai žmogus negali suvokti tikrosios trimatės erdvės.

„Hi Enderiai“ pastebėjo, kad pilnai pateisinti trimačio garso entuziastų lūkesčius, prireikė atkurti ir neiškraipyti labai silpnus (daugiausia aukštų dažnių) fazinius reverbėracijos signalus. Ne tik tuos „erdvės“ signalus reikėjo atskirti nuo stipresnių muzikinių garsų, bet ir juos perduoti, su atitinkama dinamika ir rezoliucija, per visos sistemos komponentų grandinę: grotuvą, stiprintuvą, kolonėles, kabelius, kambarį ir filtrus. Aišku, įrašas irgi tūrėjo būti atitinkamos kokybės.

Nuomonės apie tai, kas turi didžiausią įtaką trimačio garso atkūrimui, yra labai įvairios, bet žinome, kad kiekviena grandies dalis gali būti pakankamai svari kad nulemtų sėkmę arba ne. Populiarėja tokia sistemos komponentų rikiuotė, pagal svarbą: kolonėlės, kambarys, kabeliai, elektra, elektronika ir kiti.

Kitą kartą diskutuosime apie gyvo garso harmoninę struktūrą.

Iki geresnio garso. Algirdas.

B.A: Greičiausias būdas pabloginti jūsų sistemos garsą – pasiklausyti gyvo garso koncertą. :)


« Atgal