Sistemos derinimas 2.1

Išsipagiriojęs Gvidas pastebėjo, kad Garsė jau netaip atrodė kaip praeitą naktį: jos spalvos ir formos jau neatitiko Gvido svajonių standarto. Laimė, vartotojo instrukcijos išsamiai nurodė skirtingus lėlės dalių pripūtimo ir nuspalvinimo būdus. Gvidas griebėsi darbo.

Įkvėptas pasaulinių tapytojų pavaizduotų moterų formų, Gvidas praleido daug laiko pripūtinėdamas ir tepliodamas Garsės „komponentus“ ir tik su virvių pagalba jis įveikė jos per daug atvirą pozą. Bet kažko vis trūko – rezultatas nebuvo panašus į išsvajotą šedevrą.

Panikos apimtą Gvidą ištiko kūrybinė stagnacija - net ir viduriai užkietėjo.

Skubiai iškviesti draugai išvydę paraudusi nuo pūtimo Gvidą prie surištos, nenatūraliai išdažytos ir nesimetriškai pripūstos Garsės pamanė, kad vargšas visai pamišo, bet kiek vėliau chebra suprato, kad Gvidas patyrė dar vieną skausmingą nesėkmę ir nutarė jam nedelsiant padėti.

DERINTOJAS - Komandos treneris yra pats svarbiausias žaidėjas. Nuo jo sumanumo priklauso žaidimo strategija, eiga ir komandos potencialo atradimas.

Sistemos derinimo rezultatai daug priklauso nuo derintojo sugebėjimo atskirti nuolatos gražų technikos (dirbtinį) garsą nuo atlikėjo tikro, kartais gražaus garso.

Gražų garsą galime išgirsti prisiriję narkotikų arba veikiami stiprių hormoninių emocijų, bet tas, nieko nepasakys apie garso sistemos funkcionavimą – tam, derintojas (klausytojas) turi įgyti objektyvių žinių, realistinės patirties ir supratimo, kad „HiEndo“ nenusipirksi, bet teks užsitarnauti!

Vietinis žinovas neturėtų primesti nepatyrusiam klausytojui savo garso skonio, verčiau paaiškintų apie „Ar Tu Gyvas“ garso atramos taškus, kurių pagalba pats „audiofilas“ galėtų susirasti „savą garsą“. Pvz.: galime išmokti degustuoti vynus bei sūrius, bet nepaisant geranoriškų „ekspertų“ patarimų, galų gale, išsirinksime mums tinkamiausius.

Bet ko mes ieškome?, kada liausimės derinti?. Mes įtikinamiau atsakysime į šiuos klausimus, kai geriau suprasime skirtingų sistemų „HiEndiškumo“ lygius.

Žinome, kad nei pavienės žvaigždės, nei jų kaina nėra patikimas sistemos garso kokybės rodiklis. Tai kas lemia sistemos „HiEndiškumą? - ogi garso autentiškumas ir sluoksniavimas.

„HiEndo“ garsas, nepriklausomai nuo skonio yra tikresnis - geriau girdime atlikėjus bei jų aplinką negu sistemos komponentus ir jų aplinką. „Mid Fi“ duoda daugiau aparatūros įspūdžių negu muzikos. „HiEnd“ duoda daugiau to ko yra įraše, „Mid Fi“ duoda daugiau to, ko nėra.

Autentiškumas (žmogiškumas) yra subtilus gyvo garso „grubumas“, netikslumas, nepažabotas veržlumas, tikro garso „mėsa ir kraujas“, kuris skiriasi nuo dirbtinai apdoroto garso erdvės rafinuotumo (vaiduokliškumo) arba dinamiškumo (trankymo).

Sluoksniavimas yra ne tik garso giluminių sluoksnių išaiškinimas, bet ir atlikėjo minčių, meno laipsniškas atvėrimas. Kuo daugiau sluoksnių girdime, tuo daugiau meno mums atsivėria, tuo giliau pasineriame į muziką.

Ar „HiEndiškumas“ yra natūralumas? – ne visai. Viena priežastis: įrašymo mikrofonai yra pastatyti daug arčiau atlikėjo negu mūsų gyvo garso klausymo vieta – todėl įraše mes turėtume girdėti daugiau detalių negu gyvai. Kita priežastis, neįskaitant įrašo sisteminių trūkumų, vieno garso inžinieriaus „natūralumo“ sąvoka (kurią jis stengiasi įgyvendinti dirbtiniais būdais) skiriasi nuo kito.

Didžiausi skirtumai tarp brangaus „HiEndo“ ir pigaus yra: pirmas, kraštutinių dažnių pasireiškimas – brangesnė sistema veikia tarp 28 Hz – 40kHz ir plačiau, o pigesnė - tarp 45Hz – 20kHz ir siauriau. Antras, brangesnė technika geriau apdoroja elektros padavimo kokybę, efektyviau įzoliuoja aparatūrą nuo vidinių, išorinių vibracijų ir nuo elektro - magnetinių trikdžių poveikio.

Aišku, tyrumo, takumo ir „Ar Tu Gyvas“ lygis irgi skiriasi, bet garso tikrumo pagrindas išlieka nepaliestas. Kitaip nebūtų „Hi End“.

Lyginti šiuolaikinę analoginę technologiją su skaitmenine arba lempinę elektroniką su tranzistorine yra tas pats, kas lyginti vieno stiliaus tapytoją su kito stiliaus eksponatu – arklio su jaučio blynu: kiekvienas turi savo trūkumų ir pranašumų, bet jie nėra verti diskusijų nebent tie skirtumai riboja vertintojo ar klausytojo patirtą malonumą.

Taigi, ko turėtu ieškoti derintojas? - sistemos maksimalaus „HiEndiškumo“ – nepaisant aparatūros kainos, lygio ar kategorijos.

Visos garso atkūrimo sistemos (įskaitant virtuvinius radijo imtuvus) turi tam tikrus, lengvai pašalinamus trūkumus, kuriuos panaikinus atskleistume reikšmingiausią dalį paslėpto potencialo. Vėliau matysime, kad pradiniai, patys svarbiausi etapai nieko nekainuoja!

Kada derintojas turėtu liautis derinęs? - niekada. Kiekvienoje sistemoje slypi šimtai neišbandytų galimybių tiksliau „tuninti“ jos garsą. „Audiofilo“, išmokusio palaisvinti savo užkietėjusius muzikinius vidurius, laukia begalybė „stebuklingų“ atradimų ir nepaprastai malonių nuotykių.

Tai ką turi žinoti derintojas? – Apie auksines ausis ir teisingą garsą.

Derintojui yra praktiškiau ne bandyti lavinti mistines „auksines“ ausis (visi jas turime), o „auksinį“ protą (beveik niekas savaime neturi). „Auksinį“ protą užsitarnaujam su „teisingo“ garso tyrinėjimu ir supratimu – jeigu yra aistros ir noro, rezultatas garantuotas.

Teisingas garsas yra tas atkurtas garsas, kuris atitinka įraše įrašytą žinomą garsą. Jeigu sistema sugeba teisingai atkurti žinomą garsą, tai mes išgirsime tikrą garsą, jeigu jis yra įraše. Nuovokus derintojas renkasi tokį įrašą, kuris ne tik jam yra žinomas kaip teisingas, bet yra ir tikro gyvo garso eksponatas - taip jis išvengia nūdienos, madingų, bet nepastovių garso vertinimo standartų.

Pvz.: bliaunanti karvė įrašyta tvarte su mikrofonu, kurį pats klausytojas laikė rankoje. Be to, karvės įrašyto balso autentiškumas buvo pakartotiniai patikrintas ir perrašytas tol, kol sulaukė pačios karvės pritarimo.

Dabar derintojas disponuoja galinga derinimo kombinacija: tikras ir teisingas garsas tame pačiame įraše! Pasitelkęs šį patikimą instrumentą jis drąsiai gali tirti atkūrimo sistemos „HiEndiškumą“. Nereikia jokių matavimų – garsas yra karalius!

Aišku, ne visada galime dalyvauti įrašymų sesijose, bet galime įsigyti derinimui skirtų įrašų su išsamiais apibūdinimais apie akustiškai reikšmingas įvykio detales. Pvz.: kokia patalpa, atlikėjo ir mikrofono vieta, gyvo garso skambėsio įspūdžiai, garso režisieriaus tikslas, jo „monitoringo“ technika ir pasiektų rezultatų vertinimas. Mano mėgiamiausias toks įrašas yra Stereophile 2 CD. Nors visi suprantame, kad tikro garso sąvoka turi savo „tikrumo“ diapazoną, šiame įraše yra pakankamai objektyvių garsinių niuansų pilnai suderinti bet kokią sistemą. Plačiau apie šį įrašą derinimo eigoje.

Vieni patikimiausiu yra klasikinės ir džiazo muzikos įrašai, nes jų tikslas yra atkurti tikro įvykio reikšmę ir svarbą – jų komercinis svertas yra atlikėjų meniškumas, o ne „kičas“. Bet vis dėl to, įrašai yra įrašai: dirbtinė terpė, iš kurios atsiranda muzikos iliuzija. Užtai derintojo „auksinio proto“ ugdymas yra neišvengiamai susijęs su muzikine tikrove: tikro (be jokio stiprinimo) gyvo garso minėtų žanrų koncertų lankymas.

Vėliau – Derintojo mentalitetas, pasiruošimas.

Iki geresnio garso. Algirdas.

B.A: Geriausias būdas išjudinti užkietėjusius muzikinius vidurius yra su muzikine ląsteliena (gyvo garso koncertas, vieną kartą per mėnėsį) ir muzikiniais laisvinamasiais (mėgstamiausio vyno taurė, vieną kartą per dieną). :)