Derinimas 4.3

Sodyboje žiemos metu, broliai Natai mėgo gurkšnoti vyną prie židinio ir šnekučiuotis apie muziką ir technikos privalumus. Re natas, Mersedeso sedano savininkas, tikindavo, kad brangi ir kokybiška technika gali patenkinti visus lūkesčius. Do natas, visureigio vairuotojas, ginčijo, kad to neužtenka. „Viską reikia derinti“. Vieną ,itin snieguotą dieną, Re natas nesugebėjo nusigauti 1 km. žvyrkeliu iki jų sodybos. Do natas nuvilko brolio Mersą iki artimiausio ūkininko (savamokslis šaltkalvis), kuris pasiūlė Re natui garantuotai išspręsti problemą: už gerą (didelę) kainą jis galįs pritaikyti Mersui beveik naujas traktoriaus padangas. Puikus, logiškas sumanymas, džiūgavo Re natas. Paklojęs reikiamą sumą pinigų jau rytojaus dieną Re natas išvydo įspūdingai atrodantį savo gumbaratį automobilį. Netrūkus kaifuodamas Re natas lakstė po giliu sniegu užklotą kiemą ir džiūgaudamas savo gera fortūna nurūko link greitkelio.

Kambario gerosios zonos – Jeigu nuosekliai atlikote poliškumo ir „garsas be sienų“ bandymus, tai pastebėjote, kad negalime kalbėti apie kolonėlių optimalias vietas ir tuo pačiu metu ignoruoti klausytojo vietos įtaką bendro garso suvokime. Reiškia, kad egzistuoja ne tik kolonėlių ir kambario, bet ir klausytojo ir kambario žalingas sąveikavimas. Pvz.: jeigu pasivaikščiotume tam tikrose kambario vietose mes girdėtume daugiau bosų nei kitose. Tai atsitinka, nes garso šaltinio bangos ir jų atspindžių sankirtos susiskirsto į triukšmingas (iškraipytas) ir ramias (neutralias) zonas kambaryje. Pageidautinos kolonėlių ir klausytojo atžvilgiu vietos yra ramiosios zonos, kurias turime atrasti. Užtai pagrindinė priežastis dėl ko reikia įsisavinti „garsas be sienų“ jausmą yra tai kad atskirtumėt klausytojo nuo kolonėlių vietos efekto (iškraipyta klausytojo zona gali sukelti klaidingą įspūdį apie kolonėlės vietos garsą). „Garsas be sienų“ nėra geriausio garso pavyzdys. Iš tiesų, sienos reikalingos geram garsui. Prisiminkime, buitinių kolonėlių unikalus tonas buvo išvystytas su kažkokio kambario sienų pagalba!

Metodas, kurį netrukus apibūdinsiu yra daugelio teorijų ir fizikos dėsnių pritaikymo ir faktinės patirties vaisius. Šitas metodas duos aiškius ir pakartotinius rezultatus pagal tikro (gyvo) garso sąvoką, jeigu:

  1. Nulinis taškas nebuvo pakeistas.
  2. Poliškumas yra teisingas.
  3. Derintojas yra įsisavinęs gyvo garso skambesio (ne aparatūros gražaus garso) sąvoką.
  4. Derintojas yra įsisavinęs „garsas be sienų“ sąvoką.
  5. Derintojas naudoja tą patį patikimą įrašą

Labai praverstų vėl perskaityti derinimo taisykles, ypač 3-ąjį skyrių ir prisiminti kad Centimetriniai pokyčiai duoda dramatiškai skirtingų rezultatų. Neverta daryti Metrinių klaidų.

Turbūt didžiausią įtaką standartinių kolonėlių garsui turi priekinė (už kolonėlių) siena. Jos žemųjų dažnių galingas atspindėjimas greitai gali iškraipyti vidurinius ir aukštuosius dažnius (muzikinis autentiškumas ir erdvė). Toliau, pagal mažėjančią svarbą yra šoninės sienos, grindys, lubos ir kitos plokštumos. Tai reiškia kad jeigu pasirinksim priekinės sienos iki kolonėlės netinkamą atstumą, tai visi kiti atstumai tikriausia bus klaidingi! Tada kils didžiulis pavojus tapti nuvargusiais audio mazochistinių religijų įšventintaisiais. Šios sektos sąmoningai ar pasąmoningai siekia „gero“ garso, pažeisdami fizikos ir logikos dėsnius ir niekaip neišsikapsto iš kompensacinių klaidų liūno.

Ieškome – Daliname atstumą nuo priekinės iki užpakalinės sienos į tris dalis. Statome tik vieną kolonėlę ant kambario priekinio trečdalio linijos ir viduryje tarp šoninių sienų. Statome klausytojo taburetę (venkite kėdžių su aukštais atlošais) ant užpakalinio trečdalio linijos ir taip pat viduryje tarp šoninių sienų. Svarbu kad klausytojo ausys būtų kolonėlių gamintojo rekomenduotame aukštyje (dažniausia „tweeterio“ aukštyje nuo grindų).

Kol šildome aparatūrą, pakartotinai peržiūrėkite derinimo 3.2, 4.1 ir 4.2 rekomendacijas ir paleiskite CD-2 antro takelio pirmąją dalį (monofoninis „out of phase“). Diktoriaus ir bosinės gitaros garsais tikriname klausytojo vietos neutralumą slinkdami į prieki ir atgal tol, kol surandame tonaliniai ramią zoną: klausytojo „garsas be sienų“ vietą. Šitą vietą (klausymo nulinis taškas) pažymėkime, nes turbūt ją naudosime iki testo pabaigos. Reikia pabrėžti kad slinkdami atgal link užpakalinės sienos, galime atrasti kelias tokias zonas, kurios gali geriau tikti prie kambario baldų išdėstymo ir nusipelnyti žmonos jau seniai prarasto palankumo.

Dabar kolonėlę stumiame atgal, kas 5 cm, link priekinės sienos tol, kol paeiliui randame daugiau ramiųjų zonų ir jas visas paženkliname.

Štai, atėjome iki pačio svarbiausio sprendimo - kolonėlių nuo priekinės sienos atstumo nustatymas. Tai yra tas atstumas, kuris išlaiko kompleksinio garso tonalinį balansą ir skambumą.

Su „garsas be sienų“ patirtimi galima suprasti nesuteršto garso tyrumą, erdvę, tikrąją kolonėlės prigimtį ir jos tonalinio balanso trūkumus. Taigi, viena iš tų pažymėtų ramiųjų zonų, geriau atspindės diktoriaus balso ir bosinės gitaros skambumą, ryškumą, giluminį sluoksniavimą ir tikroviškumą nei kitos. Vienas iš tų atstumų, su sienos pagalba, geriau papildys skambesio apimties ir tonalinio balanso trūkumus nei kiti.

Šitą, teigiamiausią atstumą nuo priekinės sienos pažymime su lygiagrečia linija (juosta) nuo vienos šoninės sienos iki kitos. Dabar statome kolonėlę ant vieno pastarosios linijos trečdalio (kambario plotis padalintas iš trijų) taško. Pasukdami kolonėlę link klausytojo, paleidžiame garsą ir vėl žygiuojame kas 5 cm, pagal liniją link šoninės sienos. Išgauto garso analizė yra analogiškai panaši į priekinės sienos poveikio testavimą.

Viso šito testo eigoje gali tekti koreguoti klausytojo vietą (atgal ar į priekį) nes klausytojo – sienos - kolonėlės atstumai keisis ir tam tikri dažniai gali būti daugiau sužadinti vietose, kuriose ankščiau jie nepasižymėjo.

Turbūt jau dabar nutuokiate, kad testo sėkmė slypi sugebėjime atpažinti neiškraipyto, gyvo garso spalvas ir skambesį o ne išgalvoto ir smegenyse programuoto gražaus aparatūros garso. HiEndą reikia užsipelnyti („Ar Tu Gyvas“). Laikykitės klausymo taisyklių ir klausykite tikro garso!

Kas beliko, po geriausios šoninės zonos pasirinkimo, tai simetriškai pastatyti kitą kolonėlę ir išbandyti sistemos tinkamumą atkurti muzikinę erdvę, dinamiką ir harmoninę struktūrą.

Vėliau, pradinis tuningas.

Iki geresnio garso. Algirdas.

B.A: Audio mazochistai ieško meilės bet bijo ją atrasti.


« Atgal