Ar tu gyvas 2.1

Kaip ir kiekvienos religijos išpažinėjai tie, kurie neturėjo galimybės išgirsti karvės stebuklingo balso, reikalavo patenkinti jų išsekusių sielų norus, grasino riaušėmis. Žinoma, neužilgo atsirado tokių kurie pataikavo tiems piligrimams - už pinigus ruošdavo visuomeninius seansus su tikromis ir netgi dirbtinėmis (fonograminėmis) karvėmis.

Mano žiniomis, tikrų (gyvų) karvių dvasinė palaima kainuodavo žymiai daugiau nei dirbtinų, be to, nepatyrę ir sujaudinti tikintieji dažnai nepastebėdavo, kad bliaunantis gyvūnas buvo atsukęs į juos ne tą galą, todėl jie niekaip negalėjo suprasti kodėl jų lūkesčiai nebuvo pilnai patenkinti – gyva karvė skambėjo panašiai į dirbtinę – bilietų kaina atrodė per brangi. Nusikankinę piligrimai vėl maldavo išminčių pagalbos.

Laukta pagalba apsireiškė solidžiai atrodančių mokytojų – išganytojų pavidalais (kiekviena religija juos turi). Šitie dvasiški autoritetai mokino kaip atskirti vieną karvės galą nuo kito ir kaip pajusti tikrą išganymą.

Kadangi vieni mokytojai, tik žodžiais ir reklaminėmis teorijomis nurodinėdavo paklydusiems abstrakčios karvės skambesnio galo ypatybes, daugelis piligrimų apimti jaudulio ir baimės, bandydami įsivaizduoti kas yra kas, taip ir nesuprato ar tikrai pataikė ten kur jiems buvo pažadėta – ar patirti jausmai buvo ta svajota ir geidžiama jų pastangų kulminacija. Sunerimę silpnesni sektantai gėrė raudoną vyną ir blaškėsi.

Kiti mokytojai, remdamiesi objektyviu atidumu, kūrė detalųjį karvės garsinį paveikslą. Jų tikslas buvo toks, kad su šiuo ryškių bruožų, spalvingu paveikslu, nuoširdus pasekėjai aiškiai matydami ko siekia, patys sugebėtų atrasti karvės teisingą galą – patirti trokštamų garsų palaimą, lengvai atskirti tiesą nuo įtaigos.

Jie suprato, kad tiktai taip pasiruošę galės su pasitikėjimu ir džiaugsmu leistis į niekada nesibaigiančią muzikaliai dvasišką kelionę.

HARMONINĖ STRUKTŪRA - Tai yra garso audinio sudėties paveikslas. Mes pripažįstame šio paveikslo egzistavimą, kai apibūdiname muzikinį garsą kaip vientisą, suskaldytą, grubų, švelnų, šviesų, tamsų, niūrų, linksmą, šiltą, šaltą, spalvingą, aštrų, saldų, buką, platų, siaurą, apvalų, didelį, mažą, net ir gilų ar lėkštą, beveik kaip apibūdinant tikrą paveikslą!

Pradinė fizika aiškina garsą kaip vibruojančio objekto sukeltą, garso terpės molekulių susidūrimo energijos bangą ir mūsų klausos aparato, analogiškai sužadintų vibracijų, protinį suvokimą.

Pagrindinis tonas yra periodinis bangos dažnis vienos sekundės laikotarpyje – dar vadinimas Hertzas arba Hz.

Obertonas yra dažniai (virš tono) sukelti vibruojančio objekto masės, formos unikalumo ir papildomų terpės molekulių susidūrimų. Tarkim, jūs gulite vibruojančioje 4 kartus per sek. lovoje. Jūsų skirtingos kūno dalys vibruos skirtingai bet bus matematiškai ir fiziškai surištos su 4 k.p.s dažniu.

Obertonas yra pagrindinio tono dauginys. Pvz.: jeigu pagrindinis dažnis yra 440 Hz, tai 2-as. obertonas yra 880 Hz, 3-as – 1320 Hz, 4-as – 1760 Hz. ir t.t. Nors garso atgaminimo metu, obertonai progresyviai silpnėja, jų įtaka muzikiniame paveiksle gali būt lemtinga.

Muzikinis garso audinys susideda iš pagrindinio tono, jo obertonų ir pašalinio triukšmo dažnių.

Triukšmo dažniai yra nemuzikalūs garsai, kurie padeda arba kenkia deramam instrumento garso atkūrimui. Pavyzdžiui, klarneto subtilūs klaviatūros garsai padeda atskleisti realesnį instrumento garsą (paveikslą), bet dainininkės „grūdinis“ balso paveikslas (jos didžiulėje gerklėje skraido daugybe elektrono didžio NSO), nepadeda suvokti jos tikro (gyvo) balso malonumus.

Obertonai ir jų mišiniai suteikia garsui savitumą, toninį balansą, tembrą – grožį. Be obertonų garsas yra „baltas“, bespalvis, tuščias, be charakterio.

Tonai ir obertonai sąveikauja tarpusavyje lyg choras – egzistuoja tam tikra bendro tono proporcija pagal individualių balsų charakterį, galingumą ir kiekį. Pvz.: per mažai baritonų, bosų – garsas šviesus. Per mažai tenorų, sopranų – garsas tamsus; vienas ar kitas spiegiantis balsas įtakos viso ansamblio toninį balansą – išskirtiniai balsai išlenda į priekį, paprastesni girdisi toliau.

Artimas garsų rišlumas, tarp tų kurie veda melodiją (tonas) ir tų kurie „turavoja“ (obertonas), dažnai suteikia garsui kietą, solidų, greitą, ritmišką, precizišką, skvarbų jausmą. Kitaip garsas tampa neišraiškingas, minkštas, lėtas, be charakterio.

Muzikinių instrumentų įvairovė byloja tembro (obertonų) svarbą jų skambesyje. Galime kalbėti (ir klausytis) apie „gražaus garso“ instrumentus, pvz. obojų, tenoro saksofoną, arfą, violončelę, tromboną, akordeoną, kurių plati, individualiai proporcinga obertonų paletė, pasireiškia kaip vieno instrumento mini – choras.

Pastaruosius galime atskirti nuo „išraiškos“ instrumentų, pvz. klarneto, alto saksofono, smuiko, būgnų, korneto, armonikos, lėkščių, kurių siaurajuosčiai, skvarbūs obertonai pabrėžia muzikos charakterį, svarbą, dramatizmą ir aštrumą.

Fortepijonas yra tas instrumentas kuris gali būti panaudotas bet kam. Jis turi plačiausią skalę ir didžiausią muzikinės išraiškos galimybę.

Fortepijono, alto saksofono ir žmogaus balso kompleksiška harmoninė struktūra yra bene sunkiausia teisingai atkurti dirbtinais būdais. Dėl to, šitų instrumentų atkurti garsai dažnai smarkiai skiriasi vienas nuo kito skirtinguose sistemose ir įrašuose.

Obertonų iškraipymas yra dažniausia, nepriimtino garso, priežastis. Garsai silpnesni nei 0.2 dB mus gali veikti neigiamai. „Pavojingiausi“ obertonai yra 5-to ir aukštesnio rango (jų labai mažus signalus lengvai suardo maži iškraipymai) ir neporiniai obertonai (jų visuminė banga panašėja į stačiakampią sunkiau atkurti bangą). Aukštųjų neporinių obertonų garsas greičiau primena aštrų disonansą nei muziką. Pvz.: čerškimas, nagais braukiant mokykline juodlentę.

Technologiškai įgyvendinti gyvo garso harmoninę struktūrą yra pats sudėtingiausias inžinerijos uždavinys. Grožio patikimai nepamatuosi ir nepagaminsi. Bet yra labai reikšminga, kad šią turbūt svarbiausią „gražaus garso“ pasekėjams savybę, klausytojui lengviausia atkurti-papildyti vien iš atminties. Žinoma, padeda klausytojo muzikinis išsilavinimas ir emocinis nusiteikimas (šiuo atveju raudonas vynas gali įgyti stebuklingų galių).

Antroje dalyje diskutuosim apie dažnių reikšmę muzikinėje skalėje.

Iki geresnio garso. Algirdas.

B.A: Paties užauginta ir prisijaukinta karvė yra ištikimesnė, patikimesnė ir skambesnė nei kaimyno. :)


« Atgal