Ar tu gyvas 2.2

Dalis dirbtinių karvės garsų propaguotojų pastebėjo, kad jų biznio sėkmę lėmė ne garso kokybė, o klausytojų aplinka - dideli norai, linksma chebra ir raudonas vynas.

Šitie, netikri išganytojai, lengvai įtikino apsvaigusius sektantus, kad naujoviškai išgauti garsai buvo tobulesni nei originalūs. Nepaisant, kad karvė skambėjo lyg bulius ar net ir asilas, gudrūs, teorijomis ginkluoti biznieriai nesunkiai “įrodė” sumišusiems ieškotojams, kad palaima slypi garsų įvairovėje, o ne kažkokioje sunkiai suvokiamoje tikrovėje.

Naujos kartos dirbtinės karvės sugebėjo perduoti ne tik aštrius šnervių šnypštimus, skrandžio „gargaliavimus“, bet ir kito galo galingus, duslius, ne visiems malonius, bet vis dėl to įspūdingus garsus. Apsimetėliai išpažinėjai džiaugėsi, kad šios daug brangesnės karvės ne tik spaudė tikinčiųjų hormonus, bet ir masažavo jų vidinius organus.

Rimtai sunerimę sąžiningi HiEnderiai (tikros karvės garso atkūrimo šalininkai) bandė aiškinti paklydėliams, kad jeigu tik ryškiname pašalinius garsus (specialieji efektai), užmiršdami gyvo bliovimo natūralų skambesį (muziką), tolstame nuo pradinio tikslo.

Įsijautę maištautojai nesileido į jokias kalbas ir atsikimšo dar vieną bonkę vyno.

HARMONINĖ STRUKTŪRA (tęsinys) - Kad geriau suprastume ryšį tarp instrumentų garsų ir atkūrimo technikos, pažvelkime į fortepijono, „instrumentų karaliaus“, diagramą.

Čia matome standartinio 88-ių klavišų fortepijono atvaizdą, kurio diapazonas yra nuo 27 Hz iki 4200 Hz. Yra ir 97-ių klavišų instrumentų, kurių apimtis 20Hz-5600 Hz.

Muzikinė skalė yra suskirstyta į oktavas pagal abėcėlę. Perėjimas nuo vienos oktavos į kitą, reiškia dažnių padvigubinimą. Pvz. tarp A-440 Hz ir A-880 Hz natų yra viena oktava.

Kaip matome, beveik visi žmogaus girdimi, muzikinių instrumentų pagrindiniai tonai ir jų kombinacijos gali būti pavaizduoti fortepijono skalės apimtyje.

Vardan toninio balanso suvokimo ir atkūrimo, muzikinė skalė yra arbitriškai suskirstyta į žemųjų, vidurinių ir aukštųjų tonų zonas, kurios dar vadinamos juostomis.

Atkreipkime dėmesį į bendrą instrumentų muzikinę apimtį – pusė pavaizduotų instrumentų yra žemiau „vidurinės C“, 261 Hz – pusė virš. Žmogaus (ir karvės) balso diapazono ašis - „vidurinė C“.

Tonai arčiau vidurio yra natūralesni, raminantys, kasdieninio gyvenimo atrama - formuoja patikimą ir familiarią muzikinę aplinką.

Toliau į dešine, garsai šviesėja, džiugina, lengvėja, žadina, suteikia garsui greitį, ritmą – formuoja obertonus ir erdvės sąvoką, akcentuoja kitus garsus.

Toliau į kairę, garsai tamsėja, niūrėja, rimtėja, sunkėja, virsta grėsmingais – formuoja instrumentinių garsų pamatus, foną.

Aukščiausi, 20 kHz – 100 kHz, ir žemiausi, 26 Hz – 16 Hz, normaliai negirdimi dažniai, nuspalvina girdimuosius – pakeičia jų charakterį. Pvz. keli geltonų dažų lašai, įmaišyti į litrą baltų dažų, suteikia, dažytai sienai, šilumos jausmą, nors mes tiesioginiai tų geltonų dažų nematome. Taip pat, fortepijono ir simfoninio didžiojo būgno garsų „ištikimesnis“ atkūrimas, priklausys nuo aparatūros dažnių diapazono pločio – didžiojo būgno kompleksinis garsas siekia 50 kHz, kai smūgio metu plaktukas braukia ištemptą odą. Aukštieji dažniai suteikia fortepijono garsui dinamiškumo, švarumo, veržlumo pojūtį.

Labai aukštų (10 kHz – 40 kHz) obertonų dėka, smuiko, nelabai aukšto aukščiausio dažnio (2.2 kHz) instrumento garsas, sklinda į neribotą erdvę – atrodo kad girdime patį orą, kuriame tas garsas egzistuoja, muzikinio paveikslo permatomumas pagerėja. Kita vertus, jeigu sistema apriboja aukštesnius nei 8 kHz dažnius, smuikas skamba lyg karamelinis - bronzinėje erdvė

Jeigu sistema riboja dažnius žemiau 50 Hz, bosai gali skambėti lyg altai, altai lyg smuikai, smuikai daugiau kaip stygos be korpuso, fortepijonas skamba lyg pianinas. Muzika (ypač orkestrinė) netenka pamatų, atramos taško.

Intuityviai galime suprasti, kad patys instrumentai turi savo išskirtinį kompleksinį balansą. Pvz. smuiko virpanti styga priverčia virpėti korpusą, kuris kartu su stygos ir korpuso obertonais nuspalvina pradinį garsą – girdime „chorą“.

Toninio balanso sąvoka susikomplikuoja dėl to, kad žmogaus klausos aparato jautriausias diapazonas yra nuo 800 Hz iki 6000 Hz – jo vidurys nėra „vidurinė C“. Prisiminkime kad toninis balansas priklauso ne tik nuo dažnių kombinacijų, bet ir nuo jų santykinio stiprumo. Taigi, klausytojui jautresni dažniai atrodys garsesni nei kiti, fiziškai galingesni garsai. Pvz. viena pikola fleita (500 Hz – 3500 Hz) gali skambėti „garsiau“ nei kelios violončelės (60 Hz – 600 Hz).

Taigi, galime įsivaizduoti koks sudėtingas, kūrėjų ir atkūrėjų, muzikinis toninis balansavimas – vieni dažniai turi būti fiziškai stipresni, kad prilygtu tiems, kurie yra daugiau girdimi.

Jeigu 800 Hz - 3000 Hz dažniai yra per silpni, žmogaus balsas ir instrumentai tolsta muzikiniame paveiksle, keičiasi prezentacijos perspektyva, dėl to, jinai pavadinta „presence“ – veržlumo, būties, pasireiškimo zona. Šios zonos garsai girdisi tarsi priekyje kitų. Patys svarbiausi žmogaus balso obertonai yra būtent „presence“ zonoje.

Nuo 125 Hz iki 250 Hz yra „šilumos“ zona. Jeigu jų per daug (stipresni), gaunasi tirštas, minkštas, neryškus, susiliejęs garsas. Bosai negali pasižymėti kaip atskiri, muzikalūs garsai, žmogaus balsas serga bronchitu. Jeigu jų neužtenka – šaltas, šviesus, sausas garsas.

„Šalčio“ zona yra tarp 2.5 kHz ir 4.5 kHz. Šių dažnių perteklius duoda analitinį garsą. Alto saksofonas skamba aštriai, nesodriai. Jų trūkumą byloja tiršti ir nublukę viduriniai garsai – alto saksofonas pilnas šilto oro, be savito sauso skvarbaus garso.

Nuo 3 kHz iki 8 kHz yra bendros aplinkos, „atmosferinė“ zona. Daugiau suvokiame kur garsai egzistuoja.

Siaurajuostės anomalijos 1 kHz – 3 kHz zonoje – žmogaus balsas ir instrumentai serga sloga.

Perteklius 6 kHz – 10 kHz zonoje – „baltas“, čirškiantis, garsas. Lėkštės skamba „sssss“, o ne „ššššš“. Rankų plojimas – lyg lietus ant skardinio stogo. Per daug dėmesio traukia atlikėjo šnervės, pašaliniai nemuzikalūs garsai. Styginiai, pučiamieji tampa aštrūs, spiegiantys, žmonių balsai – nežmogiški, elektroniniai.

Trūkumai, arti siauros 6kHz dažnio zonos, sukelia įspūdį kad balsai sklinda lyg per rankinį ruporą arba, kad kalbininkas tupi nedidėlėje dėžėje.

Kaip matome, muzikos kūrėjai, atlikėjai, garso įrašų režisieriai privalo suprasti muzikinės skalės juostų įtaką klausytojui, kitaip pastarieji nepajus pirmųjų intencijų – muzikinė mintis nebus realizuota.

Turbūt sunkiausia dalia tenka aparatūros projektuotojui, kuris turi spręsti ne tik dažnių iškraipymų sumažinimą, elektroninius – fizinius perėjimus nuo vienos juostos į kitą, bet ir su kita aparatūra „poravimo“ klausimą – kaip išsaugoti įrašo intenciją, originalų toninį balansą.

Kitą kartą – apie gyvo garso dinamiką.

Iki geresnio garso. Algirdas.

B.A: Rinkim karvę pagal jos gyvo garso grožį, o ne blyno dydį. :)


« Atgal