Ar tu gyvas 3.2

Novatoriai išsireikalavo, kad tikros karvės bliautu vis garsiau ir garsiau. Netrukus daugelis jų užkimo arba visai prarado balsus. Po nuskriaustų gyvūnų visuotinio streiko, koncertų rengėjai nutarė įgarsinti sveikas ir kelias nesveikas, bet populiarias, karves.

Prasidėjo gyvo garso tamsos amžius.

Gyvos karvės „tikro garso“ koncerte skleidė stiprius, žymiai dirbtinius garsus. HiEndo sergėtojai stebėjosi kaip tikintieji aistringai palaikė šią klastotę. Vėliau paaiškėjo, kad sektos pasekėjai niekuomet nebuvo girdėję tikro, gyvo garso koncerto.

Nusivylę HiEnderiai, neatlaikę masių komercinio spaudimo, pasitraukė į pogrindį.

Ir visiems buvo gera.

DINAMIKA (tęsinys)

AKUSTINIS GALINGUMAS - Yra kolonėlių garso bangos slėgio lygis (dB ) palyginant su negirdėjimo riba (0dB). Ši proporcija atitinka ir elektrinio galingumo santykiui, atkuriant tą slėgio lygį. Kada suvedam visus proporcijos vienetus (dB yra logaritminis o kiti yra aritmetiniai arba eksponentiniai) gaunasi, kad kiekvienas garso 3 dB padidėjimas padvigubina vatų reikalavimą. 6 dB padidėjimą žmogus suvokia kaip garso stiprumo padvigubinimą. Tuo pačiu, du šaltiniai „A“ dB kiekvienas, duoda „A“ + 6 dB rezultatą.

Galingumas nėra kiek vatų kolonėlės priima (pieš kol garsiakalbiai perkaista arba susinaikina), bet kiek jos duoda. Šita kolonėlių garso sąvoka yra išreikšta pagal dB per vatą jautrumą 1 metro atstumu. Pvz.: 86 dB jautrumo kolonėlės, vardinė maksimali įvadinė galia 500 vatų, 1 kHz signalą perduoda 86 dB galingumu, 1 metro atstumu su vieno vato impulsu. Išeina, kad 95 dB jautrumo kolonėlės, vardinė galia 120 vatų yra galingesnė nei pirmoji. 86 dB kolonėlė išvysto maksimalų 113 dB su 500 vatų (pradedant nuo 1 vato, 86 dB, dvigubinam vatus kas 3 dB iki 500 vatų), o kita - 116 dB su 120 vatų. Be to, jautresnės kolonėlės dažnai jaučiasi dinamiškesnės - laisvesnės.

Sveikas (blaivus) klausytojas gali pastebėti 2 dB bendrus garso pakitimus, o obertonų priemaišų niuansus iki 0.2 dB, jeigu juos klauso tarp 65-75 dB !

Šitas klausos jautrumas yra gyvybiškai svarbus muzikos mikrodinamikos jutimui, bet koją pakiša ne tik apribotas žmogaus klausos aparato obertonų girdimumas, bet ir „Fletcher-Munson“, lygaus garsumo kreivės.

Lygaus garsumo kreivės rodo, koks garso slėgio skirtumas yra reikalingas, kad klausytojas suvoktų kito dažnio stiprumą kaip lygu 1 kHz garso stiprumą.

1-Pvz.: 50 Hz reikia atkurti su 60 dB, kad prilygtu 1 kHz 30 dB garsui (30 dB skirtumas). Stiprintuvo reikalavimai išauga daugiau kaip 1000 kartų (dvigubinam vatus kas 3 dB 10 kartų) (60-30: 30 dB). O jeigu pageidaujam (garso įrašo inžinierius), kad 50 Hz girdėtume 3 dB garsiau nei 1 kHz, tai reikia vėl dvigubinti vatus (2000 kartų daugiau nei 1 kHz, 30 dB reikalavimas).

2-Pvz.: 50 Hz reikia atkurti su 120 dB, kad prilygtu 1 kHz 110 dB (10dB skirtumas). Reiškia, kad kuo garsiau klausomės, tuo daugiau išsilygina bendras dažnių garsas, bet sumažėja obertonų suvokimas.

Kai klausomės labai tyliai (25 dB), nelabai girdime pačius aukščiausius ir žemiausius dažnius. Jeigu paėiliui keliame garsą, girdim vis daugiau ir daugiau kraštutinių dažnių garsų kol pasiekiame optimalų (pagal klausą) toninį ir dinaminį balansą. Bet peržengus tam tikrą ribą vėl paeiliui grįžtame į pradinę situaciją - prarandame garso gyvumą, karaliauja garsi, kieta vidurinė juosta ir monotoniški aukštieji, žemieji dažniai.

Tai atsitinka dėl klausos aparato „apsaugos“ ir girdimumo ypatumų bei galimo aparatūros nepakankamumo.

3-Pvz.: 87 dB jautrumo kolonėlę grosim 90 dB ir norime kad aiškiai girdėtųsi 40 Hz (pastovūs kontraboso, kotrabosinio saksofono, bosinės gitaros, bosinės tūbos bei vargonų garsai). Pagal „Fletcher-Munson“ kreives, 40 Hz reikia padidinti 18 dB, vatai padidėja 64 kartus. Dėl 90 dB reikalavimo turime pridėti dar 3 dB - vatai pasidvigubina iki 128 (minimalus stiprintuvas). Jeigu pageidaujame klausyti 96 dB galingumu, vatai virsta į 256 ! Jeigu norime ryškiai išgirsti 30 Hz, 96 dB, minimalus, neiškraipytų vatų poreikis yra 1024. Aišku, jeigu kolonėlių jautrumas būtų 99 dB per vatą, tai prireiktų tiktai 64 vatų stiprintuvo (21 dB priedas dėl 96 dB reikalavimo, dvigubinam 7 kartus: 128 vatai ir dalinam iš 2) (99-96: -3 dB).

Šitas, kiekvieno dažnio skirtingas stiprumo poreikis užkrauna nepaprastai sudėtingą naštą garso stiprinimo ir signalo perdavimo sistemai. Čia mes neįskaičiuojam kolonėlių, kabelių ir kitų komponentų varžos (impedanso) ypatingų stiprintuvo reikalavimų. Su visomis šitomis akustinėmis ir elektroninėmis išdaigomis garso koherentiškumas (dažnių suvedimas), skaidrumas ir dinaminis rišlumas tampa lengvai pažeidžiamas.

DINAMINIS DIAPAZONAS - Makrodinamikos etalonas. Techniškai yra garso stiprumo skirtumas tarp komponento triukšmo slenksčio ir sąlyginai neiškraipyto signalo maksimalaus galingumo. Nors visuomet yra muzikai reikšmingų signalų žemiau komponento triukšmo slenksčio, jų negirdime (neskaidrus komponentas suvalgo dalį muzikos!). Gyvas simfoninis orkestras lengvai pasiekia 100 dB skirtumą, o roko muzika vos išstena 10 dB diapazono. Tai reiškia, kad roko muzika skamba garsiai visą laiką, bet nereiškia, kad vienas ar kitas įvykis yra dinamiškesnis. Tam reikia labai aiškių ir veržlių, kontrastinių galingumo pokyčių, kurių tikslas yra išpumpuoti klausytoją iki visiško (bet ačiū Dievui laikino) išsekimo.

Buitinėje aplinkoje retai viršijame 90 dB galingumą (kurčiųjų draugijos narystės pradinė stadija), nes tada mes ir kaimynai pradedam girdėti daugiau garso iškraipymų – mažiau muzikos. Dėl to, kad įrašų dinaminis diapazonas nesiekia nei 70 dB galime suprasti kodėl sėkmingiausia aparatūra plečia diapazoną į tyliausių garsų girdimumą, kuris atskleidžia daugiau įrašo erdvės, harmoninės struktūros ir mikrodinamikos detalių. Tai yra, kad jeigu nustatom 95 dB maksimalų (trumpi fortisimo) klausymo galingumą, 65 dB diapazono įrašas leidžia patirti muziką nuo 30 dB (pianissimo) iki 95 dB. Šitos ribos yra lengvai ir kokybiškai pasiekiamos daugumai „HiEndo“ sistemų ir tenkina dauguma audiofilų makro ir mikrodinamikos lūkesčių.

Prisiminkim, kad geriausias obertonų girdimumas yra 65 - 75 dB, jeigu garsiau, dėl obertonų stokos saldūs smuiko arba moteriško balso garsai kietėja, dinamika paeiliui praranda „trimatumą“.

Išeina, kad 120 dB potencialus dinaminis diapazonas (kuriuo didžiuojasi nemažai „HiEndo“ aspirantų) nėra toks reikšmingas kaip platus dažnių diapazonas, tarkim 20 Hz – 40 kHz, nes tik tada galime mėgautis gilesniu instrumento garsų įvairumu, spalvingumu, detalumu, tikru dinamiškumu ir muzikalumu.

Iki geresnio garso. Algirdas.

B.A: Geriausias būdas išgirsti daugiau muzikos yra sumažinti garsą (ir vyną). :)


« Atgal